kurie atrado magnetinius apsisukimus

Magnetiniai apsisukimai reiškia periodinį Žemės magnetinio lauko apsivertimą. Mokslininkai išsiaiškino, kad Žemės magnetinis laukas per pastaruosius kelis milijonus metų patyrė šimtus apsisukimų. Šis atradimas buvo įmanomas tiriant uolienas ir nuosėdas, kuriose yra mažų magnetinių dalelių.

Magnetinio apsisukimo tyrimas pradėtas XX amžiaus pradžioje, tačiau tik šeštajame ir šeštajame dešimtmečiuose mokslininkai galėjo įtikinamai įrodyti, kad magnetiniai apsisukimai yra tikras reiškinys. Pirmasis mokslininkas, pasiūlęs magnetinio apsisukimo teoriją, buvo Bernardas Brunhesas, prancūzų geofizikas, paskelbęs savo atradimus 1906 m.

Tačiau tik{0}}amžiaus viduryje buvo padaryta didelė pažanga siekiant suprasti magnetinio apsisukimo mechanizmą. 1958 m. amerikiečių mokslininkas Allanas Coxas atrado, kad uolienų magnetinės savybės staigiai pasikeitė įvairiuose geologijos istorijos taškuose. Tai paskatino jį pasiūlyti teoriją, kad Žemės magnetinis laukas periodiškai apsiverčia.

Tolesni septintajame ir aštuntajame dešimtmečiuose atlikti tyrimai, įskaitant vandenyno dugno plitimo tyrimus, patvirtino Coxo teoriją ir paskatino giliau suprasti procesus, skatinančius magnetinius apsisukimus. Dabar žinome, kad šiuos apsisukimus sukelia konvekciniai judesiai išsilydžiusiame išoriniame Žemės šerdyje.

Magnetiniai apsisukimai turi svarbių pasekmių įvairioms mokslo sritims – nuo ​​geologijos ir paleontologijos iki klimato mokslo ir kosmoso fizikos. Jie padeda mums suprasti mūsų planetos istoriją ir jos vietą visatoje.